Nenusileidžiantis uke


Tiems, kuriems nepriimtina prievarta, Aikido treniruotėse gali iškilti problema, kurios net ypač kantriems sunku nepaisyti. Ant tatamio susiduriame su įvairiais žmonėmis. Vienas tokių vadinamas nenusileidžiančiu uke − partneris, kuris stengiasi užblokuoti visas kito pastangas atliekant technikas ir jaučia malonumą neleisdamas iki galo užbaigti numatyto judesio. Jis praleidžia savo laiką ant tatamio norėdamas įrodyti, kad kito technika yra neefektyvi − kartais tai jam pavyksta. Būtent todėl ėmiausi šito straipsnio.
Pamėginkime tai aptarti plačiau. Taigi minėtas žmogus gali būti naujokas, užsiiminėjęs kitais kovos menais, arba turintis daugelio metų patirtį ir tiksliai žinantis, kuriuo momentu reikėtų užblokuoti judesį. Deja, savaime toks žmogus negali suvokti , kad ši elgsena gali būti pražūtinga tiek jam, tiek kitam. Šitaip elgdamasis jis visiškai nepaiso Aikido filosofijos - tai yra savo treniruotes suvokia kaip varžybas. Toks tipažas tiki, kad kiekviena technika turi veikti nepriklausomai nuo aplinkybių . Jeigu jis ir keičia savo požiūrį, tai įvyksta labai retai.
Kiek žmonių nustojo praktikuoti Aikido dėl mėginamo išryškinti elgesio: ypač moterų pažiūroms susidūrus su vienvaldyste, ar gali būti patraukli ši praktika; ar vedantiems treniruotes lengva kovoti už Aikido kultūrą; galbūt tai viena priežasčių, kodėl instruktoriai uždaro chakamas į spintą, pajutę negalį mokyti šio meno.
Kartais pokalbis gali paveikti nenusileidžiantį uke, ypač jeigu apie tai nenutylima praktikos pradžioje (tiesa, noriu pabrėžti, kad nepaklusniojo nereikia painioti su uke, kuris daro stiprų suėmimą arba atlieka gerą smūgį, siekdamas ištirti ir atskleisti Aikido prasmę − tai požiūrio ir atlikimo skirtumas).
Žinoma, su nepasiduodančiu uke galima susidoroti fiziškai: turiu minty, atemi būdu arba trumpu technikos variantu, kuris gali būti skausmingas (be abejo, ir pavojingas). Yra žinomi tokie atvejai, kai instruktoriai susikuria baimę keliančią tapatybę − remiasi akis už akį principu. Tačiau manau, kad daugelis nenori panašiai elgtis.Toks uke nors ir stengiasi blokuoti techniką, yra pažeidžiamas. Svarbu žinoti, kad kerštingas atpildas neatitinka Aikido praktikos tikslų − leidžia (skatina) situacijas, kuriose stengiamasi įrodyti pranašumą, o tai jau varžybos.
Dabar aprašomą situaciją norėčiau iliustruoti konkrečiau. Mano paties sūnus treniruodamasis buvo tapęs nenusileidžiančiuoju uke. Asistuodamas man, netikėtai įsitemdavo ir panaudodavo visą jėgą, kad mane užblokuotų (kai lėtai mokydamas atlikdavau techniką, rodės, atemi būtų nepriimtinas). Kitas pavyzdys, su kuriuo teko susidurti, − į klubą ateidavo štangų kilnojimo meistras (žinomas čempionas), kuris panaudodavo visą jėgą pačiu netikėčiausiu technikos atlikimo metu. Kartą, kai atidirbinėjom kokiu-cho, jis patraukė mano rankas prie savęs, įtempęs raumenis užspaudė po pažastimis, buvau bejėgis – liko vienintelė išeitis: smūgiuoti kakta į galvą arba kąsti į nosį... Neabejoju, ir skaitytojai galėtų kažką panašaus patirto prisiminti.
Dar manau, vertas aprašomos problemos išryškinimo panašus pavyzdys yra mane nustebinęs susitikimas su kinų kovos menų meistru iš Honkongo. Draugas, kuris pasiūlė jį aplankyti, sakė, kad meistras norėtų susipažinti ir apsikeisti nou-chau. Tačiau susitikimo metu jis elgėsi nesuprantamai, klausinėjo apie vizito priežastis (maniau, esu kviestas). Kai jau ėmiau manyti, kad įvyko tarpkultūrinis nesusikalbėjimas, išgirdau: Parodyk man šiek tiek Aikido. Tuomet pasiūliau jam suimti mano riešą galvodamas pritaikyti nikkio techniką, tačiau jis tarė: Nejaugi tu nori, kad aš padaryčiau tokį kvailą užgriebimą? (sutinku, tai logiška). Greičiausiai jis žiūrėjo į mūsų patirties mainus, kaip į varžybas, nukreiptas jo meistriškumui patikrinti, arba kaip į bandymą įrodyti, kad viena ar kita technika yra pranašesnės. Gaila, bet daugelis aikidokų rodo tokį pat požiūrį. Jie toli nuo praktikos prasmės suvokimo ir negali suprasti, kad Aikido yra gynybos, o ne puolimo menas − čia tikslai išeina už pergalės ir pralaimėjimo ribų.
Taigi be abejonių teigiu, kalbant apie Aikido būtina visiškai atsisakyti nugalėtojo ir pralaimėjusiojo sampratos. Požiūris į Aikido iš varžybinio rakurso yra bandymams įrodyti tai, ką įrodinėti apskritai neprotinga. Tiesa, pateikdamas iliustruojančius aprašomą problemą pavyzdžius norėčiau pridurti, kad šis nepriimtinas požiūris gali pasireikšti ir japonams, nors jie ypač gerbia autoritetą (daugelis japonų aikidokų savaime suprantamai priima treniruočių metodiką, kurioje yra iš anksto numatytas vykdytojas – asistentas (nage – uke)). Draugas (japonas) būdamas girtas prasitarė: Žinai, labai norisi nors kartą patikrinti sensejų − atsisakyti griūti. Nors ir pridūrė, kad yra pasiruošęs apmokėti sąskaitas už savo gulėjimą ligoninėje. Be to, Japonijoje esti kitos su tuo susijusios problemos, pastebėjau, kad yra aikidokų, linkusių piktnaudžiauti būdami nage padėtyje ir gerokai įkrėsti paklusniam uke.
Mane trikdo ne tai, kad žmonės, atrodo, nesugeba atsisakyti rungtyniavimo sampratos, o tai, kad painioja treniruotės dodzio su realiomis situacijomis. Tai sunku paaiškinti nenusileidžiančiam uke (būtų paprasčiausia jam pasiūlyti susirasti sporto šaką, kur galima ir reikia rungtyniauti, pavyzdžiui, dziudo arba karate galima blokuoti kiek širdis geidžia). Noriu pabrėžti, kad Aikido − nėra egocentrinio požiūrio ugdymo menas. Nors tam tikrose ribose mes visados galime ko nors išmokti iš tokių besipriešinančių individų (nenaudingų partnerių nėra), tačiau Aikido ribos turi būti aiškiai apibrėžtos.
Kita vertus, treniruotės salėje nėra mirties ar gyvenimo klausimo išsprendimas. Yra dalykų, kurių jūs negalite ir neturite daryti − kaip neįmanoma padaryti ikkio drambliui arba kokyu ho betoninei sienai, taip ir atlikti metimo prieš nepaklusnių uke valią, nepanaudojus kito Aikido principų neatitinkančio veiksmo (kartais tik jis padeda susivokti − suprasti kovos menų principų skirtumus).
Aikidokų reakcija šiame straipsnyje mėginamose perteikti situacijose − tai jų parengties lygis ant tatamio ir Aikido filosofijos supratimo atspindys. Nors noras pamokyti nepaklusnius uke kokiu nors būdu gali būti stiprus, aikidokams dera nusileisti − atsisakyti nepasiduodančiojo uke žaidimų. Kartais užtenka tik šypsenos. Netgi jei nieko negalima padaryti, tai iš tikrųjų neturi jokios reikšmės, todėl kad čia žaidimas (šio fakto suvokimas kartais yra tai, kas padeda užbaigti techninį veiksmą). Tiesiogiai siūlyčiau, kas man padeda analizuojamose situacijose: kai ateina eilė būti uke, ir jaučiate, kad galite sustabdyti partnerio judesį, nepasiduokite šiam jausmo protrūkiui ir leiskite partneriui užbaigti techninį veiksmą. Blokuodami veiksmą jūs parodote jo technikos neišbaigtumą. Bet tai atliekant reikia suvokti, kad yra geresnių ir konstruktyvesnių būdų, padedančių uke tobulėti.
Rašydamas straipsnį vis bandau permąstyti, kaip varžybų nuotaika apsigyvena dodzio (visur būna virusų, deja, harmoninga treniruočių atmosfera savaime neturi tam imuniteto). Iš tiesų naujokai jaučiasi išsigandę ir bijo apie tai pasakyti.
Deja, pastebiu, kaip nutylintys instruktoriai bijo prarasti autoriteto poziciją. Interpretuočiau taip: tikriausiai jaučiama, kad pačiam reikia visą tai kontroliuoti − lygiai kaip O Sensėjus senais laikais priimdamas iššūkius nuo bet ko! Visgi galvočiau, geriau įsisąmoninti, kad jūs/aš – ne O-Sensejai, o šiandiena – ne senieji laikai. Ant instruktoriaus pečių guli atsakomybė už mokinių apsaugą: dodzio turėtų išlikti vieta, kurioje mokoma kažko vertingo, kur mokiniai elgiasi pagarbiai vienas kito atžvilgiu. Dodzio turėtų būti vieta, kur galėtume saugiai eksperimentuoti su įvairiomis idėjomis ir technikomis.
Žodis – dažnai lieka neįvertintas ginklas. Nežiūrint į nusistovėjusias kovos menų tradicijas, kur gerbiamas stipraus ir nekalbaus žmogaus tipas, manau, reikia kalbėti, kalbėti ypač tada, kai susiduriame su nepasiduodančiu uke. Tai mažų mažiausiai gerina treniruočių atmosferą − jeigu neskiriame užsispyrusiam uke dėmesio, jis dar labiau užsispiria.
Kartą, kai sėdėjau su grupe mokinių viename Japonijos dodzio, kur anksčiau treniravausi, kažkas užsiminė apie mano straipsnius Aikido žurnale. Tuo metu sensėjus tarė: Stebėtina, kad šiais laikais beveik kiekvienas gali rašyti apie Aikido, senais laikais tik aukšto lygio instruktoriai išdrįsdavo. Ar ši pastaba buvo pasakyta apie mane, ar buvo apibendrinimas, nežinau. Tačiau drįstu galvoti, kad kiekvienas žmogus turi teisę kalbėti ir rašyti apie Aikido, nepriklausomai nuo patirties. Skaitytojas arba klausytojas pats turi nuspręsti, ar galima tikėti autoriumi. Žodžio laisvė yra ta demokratijos dalis, su kuria, atrodo, turi sunkumų daugelis senosios kartos japonų (kita vertus, kai kalbame apie mistišką O-Sensėjaus suvokimą ir bandymą paaiškinti jį žodžiais, aš sutikčiau, kad dažniausiai tas, kas kalba, nežino). Kiekvienas, kuris kalba apie kažką rizikuoja, tačiau tai neturi trukdyti pasipriešinti aiškiems Aikido dvasios pažeidimams. Jeigu vyresnieji mokytojai ignoruoja šį reiškinį (nebendradarbiaujantį uke), tai naujokams ir visiems tiems, kurie dar gali aiškiai matyti, yra svarbu atkreipti į tai dėmesį. Aikidokus skatinčiau drąsiai išsakyti savo nuomonę.
Beje, patirtis savaime nereiškštų žinojimo.Būtų klaidinga galvoti, kad visi turintys Aikido patirtį kažkokiu būdu yra pranašesni už kitus žmones. Manyčiau, tai menas, kuriame turi galimybę pasireikšti visiškai kitas žmogaus dvasios aspektas. Galėtume pabandyti išsaugoti taiką ir harmoniją Aikido treniruočių metu, kad ir kaip nereikšmingai tai atrodytų globalizacijos tėkmėje.
Pabaigai siūlyčiau kitaip pažvelgti į seną romėnų posakį: Nori taikos – ruoškis karui. Tai yra tradicinės išminties pavyzdys. Deja, pasiruošimas karui priartina prie karo.
Pasaulyje yra daugiau nei pakankamai konfliktų...
Autorius: David Lynch gimė 1939 metais. 6 Dan Yoshinkan Aikido, 3 Dan Aikikai, 3 Dan Tendokan, 2 Dan Shinshin Toitsu Aikido. Pradėjo treniruotis Yoshinkan Hombu Dodzio kaip uchideshi 1962 metais. 18 metų praleido Japonijoje. Vadovauja "Aikido Koru Dodzio" Naujoje Zelandijoje.
Vertė: Arina Panaskova

Į viršų
LT EN