Straipsniai

49-asis Aikido Embukai Tokijus, Japonija (2011 gegužės 28 d.)

Straipsnis ruoštas VPU leidiniui "Šviesa"

Taigi, kas yra Aikido, Aikido Embu ir kuo buvo ypatingas šių metų renginys? Žodis Aikido susideda iš trijų jieroglifų: ai – tai „harmonija, taika, susiliejimas, adekvatus santykis“, ki – tai „gyvybinė enegija“, do – „kelias, procesas“. Aikido tai harmoningas santykis su mus supančiu pasauliu ir kelias, kuris veda link šio tikslo. Aikido įkūrėjas Morihei Uesiba perpratęs daugelio senų budo ( kario kelio) mokyklų paslaptis įkvėpė jas naujam gyvenimui, nes jo filosofija teigė, jog svarbiausias žmogaus ir Aikido pasekėjo tikslas yra stipri tiek dvasiškai, tiek fiziškai, harmoninga asmenybė, o kovos menų žinios ir metodai skirti kaip tik šiam tikslui pasiekti. Priešingai nei daugelis mūsų šiuo metu mano, Aikido praktikoje siekiama pergalės kovoje su pačiu savim, o ne su savo priešininku. Toks išskirtinis Aikido bruožas iki šiol traukia daugelio žmonių dėmesį visame pasaulyje iki šių dienų. Tą galiu patvirtinti ir aš, nes savo aikimis mačiau kaip prieš 49 – ąjį Aikido Embu rikiuojasi kilometrinės eilės prie Budokan rūmų. Šioje eilėje stovi visi: ir vaikai iš įvairių klubų su tėvais ir seneliais, ir studentai, kuriuos išduoda vienoda apranga ir ypatingai mandagus elgesys su savo mokytojais, ir profesionalai, skyrę Aikido praktikai ne vieną dešimtmetį, ir pagyvenę Aikidokos, kurių amžius gali siekti virš 80 metų ir svečiai iš įvairių šalių, atvykę pademonstruoti savo sugebėjimus ir pasižiūrėti šį neeilinį ivykį. Aikido Embu (kovos menų demonstracija) tai ilgametė tradicija, kuri siekia Aikido įkūrėjo laikus ir kurios metu gali stebėti aukščiausio lygio meistrų pasirodymus. Šiais metais dalyvių skaičius siekė net du su puse tūkstančio nežiūrint į tai, kad šių metų renginys buvo aptemdytas žemės drebėjimo ir tsunamio įvykusio rytų Japonijoje kovo 11 dieną. Kaip savo įžanginėje kalboje pasakė dabartinis Aikido Doshu Moriteru Uesiba :“Šiandien yra toks laikas, kai mes negalime prarasti savo įprastinės būsenos ir susitelkimo, bet turime parodyti gerus savo kasdienių treniruočių rezultatus“. Dėl šios priežasties daugelis Europos šalių komandų atšaukė savo keliones į Tokijų, kadangi situacija dar nebuvo stabili. Nežiūrint perspėjimų ir atsargumo priemonių mano kelionė išties buvo nuostabi, rami ir be netikėtumų. Eilinį kartą stebino japonų geranoriškumas, subtilumas bendraujant. Jų noras parodyti tai ką jie turi geriausio yra begalinis. Tai tauta, kuri visada tiki tuo ką jie daro, nuoširdžiai ir besalygiškai, todėl nenuostabu, kad jie sugebėjo taip greitai susitvarkyti po sukrečiančios nelaimės. Matyt tai ir yra tai, ką japonai su pasididžiavimu vadina Yamato spirit arba japonų dvasia. „Yamato spirit“ gali pamatyti veik visur: eidamas į rytines treniruotes puse šešių ryto regi senyvas moteriškes išėjusias apsišluoti Tokijo gatvių, nors joms už tai niekas nemoka, regi kaip vykstant gatvėms darbams stovi malonus vyriškis ir labai mandagiai perspėja kiekvieną praeivį, kad šiuo metu čia vyksta darbai ir parodo, kaip saugiausiai apeiti šią zoną, tai ir šokas kiekvieną kartą įeinant į maisto parduotuvę, kai visas personalas kartu pasisveikina su tavim, net nenutraukdami savo darbų (ir kaip jie visus įeinančius pamato?) ir daugelis kitų dalykų. Grįžtant prie Embukai. Kaip vyksta pats renginys? Budokan rūmų viduryje yra išklotos penkios aikštelės vadinamais tatami (speciali danga skirta įvairių kovos menų praktikai). Vienu metu kiekvienoje aikštelėje atlieka savo programą atskira Aikidokų grupė. Kiekviena grupė turi lygiai 2 minutes laiko. Grupes gali sudaryti du, trys arba keliasdešimt atlikėjų, tai priklauso nuo vadovo idėjos, kūrybos ir galimybių. Mūsų komandą sudarė dešimt žmonių: Aikido asociacijos „Aidas“ prezidentas Mantas Puodžiūnas, trys instruktoriai iš Maskvos Aikido klubo „Koinobori“, bei kiti instruktoriai iš Novgorodo ir kitų Rusijos miestų. Per dvi minutes mes turėjome atlikti savo programą, kurią sudarė bazinių Aikido technikų demonstracija. Galite įsivaizduoti tą jaudulį ir įtampą, kuri išauga dešimt kartų kai į aikštelę išeina užsienio delegacijos atstovai, kai visi žiūrovai (nei daugiau nei mažiau apie dešimt tūkstančių žmonių) nustoja plepėtis, užkandžiauti, nuobodžiauti ir pesisvėrę stebi gaijin (užsieniečių) pasirodymą. Be to aiškai jauti doshu, savo mokytojų ir visos pasaulinio lygio profesionalų plėjados kibius ir vertinančius žvilgsnius. Tikras išbandymas, tikras iššūkis. Pasibaigus skirtam laikui pasigirsta didžiulio tradicinio būgno dūžis, signalas, kad laikas baigėsi ir reikia užleisti vietą kitai komandai, kuri nekantraudama laukia savo eilės. Tokiu didžiuliu tempu pasirodo visų Japonijos kampelių Aikido klubai ir sekcijos. Iš tiesų neužmirštamas renginys. Tikriausia šventė visiems Aikido gerbėjams.

Nuotraukos

REIGI FILOSOFIJOS PAGRINDAI

Žmogaus išlikimo instinktas nurodo maisto ir biologinį pasitenkinimo poreikį, čia atsiranda jėgos momentas, kurios naudojimas lemtų pačią pragyvenimo kokybę. Žmonės išgyveno iki šių dienų bandydami tinkamai naudoti šią jėgą. Faktiškai, šios technikos plėtojimas skatino naujų idėjų formavimąsi ir turi įtakos mokslo pažangai, civilizacijai ir kultūrai. Todėl pagrindinis jėgos didinimo principas yra giliai įsišaknijęs pačiame gyvenime ir esti visuomenės pagrindas šiandien.

Nemažai pasirinkusių Aikido kelią siekia integruoti jo filosofiją į kasdieninį gyvenimą: tai praktikuoja su atsidavimu ir pastovumu. Kai kurie žmonės praktikuoja Aikido su malonumu, bet būna pasimetimų, susipainiojimų. Tai nulemia skirtingi besitreniruojančių požiūriai: kai kurie tai daro didindami minėtą jėgą (iškeldami ego), kiti – nepamiršdami nuoširdumo ir kuklumo. Kiekvieno asmens požiūris į treniruotes yra asmeninė išraiška jo kaip žmogaus kentėjimų, konfliktų patyrimų. Tokiu būdu žmogus pritaiko savo gyvenimo patirtį Aikido menui ir bando jam suteikti asmeninę reikšmę. Aikido reikšmė visų pirma ta, kad tai yra kovos menas, bet tai taip pat natūralių gamtos dėsnių išraiška tokiose srityse kaip psichologija, fiziologija, sociologija, etika ir religija. Visos šios išraiškos yra neakivaizdžiai susijusios, nors kiekviena iš jų turi savo unikalumą, o kartu jos aprėpia tai, ką vadintume Aikido.

Jei ieškotume kovingojo Aikido aspekto savo praktikoje, galėtume rasti nešančią mirtį, destuktyvią galią. Ir dėl to, jeigu Aikido yra netinkamai suprantamas ir vartojamas, tai gali tapti kovos menu, nešančiu didžiulę žalą. Pagal kilmę, kovos menuose visada buvo šis aspektas. Aikido ne išimtis. Taigi bet koks kovos menas, nelydimas griežtos filosofinės gyvenimo ir mirties disciplinos, tėra ne kas kita kaip varžybinis sportas.

Nors sportas tiesiogiai nesusijęs su mirties ir gyvenimo situacijomis, jis vis tiek formuoja tokias charakterio ypatybes kaip taisyklių laikymasis, pagarba kitiems, teisingumas ir elgesio manieros. Tai turėtų turėti dar didesnį svorį Aikido praktikoje, nes čia turima reikalų su gyvenimo ir mirties klausimu ir ypač su gyvybės išsaugojimu. Argi tokiame mene neiškyla būtinybė tinkamai suvokti Rei svarbą žmonių sąveikoje? Dėl to yra sakoma, jog Rei yra budo pagrindas ir galutinis tikslas.

Kai kurie žmonės gali neigiamai sureaguoti į šį etiketo akcentavimą, palaikyti tai pasenusiu, konservatyviu ir net feodaliniu reiškiniu ir tai pakankamai suprantama. Bet mes niekada negalime prarasti Rei esmės. Ypač žmonėms, praktikuojantiems Aikido, svarbu suvokti Reighi-saho reikšmę ir svarbą, nes tai tampa žingsniu link misogi, kuris yra Aikido praktikos širdis.

Dažnai žmonės, kurie užsiima kovų menais prisiriša prie jėgos. Jie tampa išdidūs, šiurkštūs, besigiriantys savo pasiekimais, linkę atvirai reikšti nuomonę, paremtą noro išreikšti ir didinti ego galią. Tokie žmonės ne tik nesugeba būti naudingi visuomenei, bet jų požiūriai iš esmės yra primityvūs. Svarbu žinoti, kad Reigi-saho − tai ne vien teisingai atliekamas nusilenkimas. Reigi-saho pagrindas yra vidinės žmogaus esybės apvalymas ir asmeninio orumo puoselėjimas − tai, kas sudaro Aikido meistro šerdį.

Toliau mėgindami rutulioti šią mintį, pasvarstykime, ką dar sako Reigi-saho filosofija apie tai, kaip žmogus turėtų gyventi savo kasdienį gyvenimą − kokia turėtų būti Aikidoko proto būsena ir fizinė pozicija susiduriant su bet kokia konfliktine situacija. Idealiausia prasme, tai visų pirma pozicija, neturinti jokio ski (tuščios, silpnos vietos). Taigi Reigi-saho pagrindas − nuoširdus ir rimtas susitikimas su gyvenimo ir mirties klausimu. Apskritai tai yra abipusės pagarbos išraiška žmonių tarpusavio bendravime, pagarba kiekvienai asmenybei, kuri natūraliai išplaukia iš gilaus ir asmeninio suvokimo, kas yra gyvenimas ir mirtis. Kovos meno kelio kulminacija – tai meilės išraiška visai žmonijai, visam kosmosui. Ši meilės išraiška visai žmonijai ir yra Reigi-saho.

Žmogaus, praktikuojančio kovos menus, pagarba sau ir kitiems nesunkiai gali tapti šiurkščia ir grubia. Taigi pagrindinė Reigi-saho idėja, kad kiekvienas asmuo yra svarbus, tarnauja kaip filtras padedantis nuolatiniame savo asmenybės apvalymo procese. Reigi-saho su laiku ištirpsta toje harmoningoje visumoje, kurią sudaro asmeninė jėga ir pasitikėjimas, ir kuri būdinga kovos menų meistrams. Šios savybės papildydamos viena kitą suformuoja taikią, saugią ir pastovią vidinę ašį, kuri iš išorės pasireiškia kaip asmeninis orumas ir kilnumas. Taigi realizuojama pagarbi, stipri ir nepriklausoma asmenybė. Dėl to Reigi-saho yra asmens išraiškos forma. Formalūs Reigi-saho veiksmai tik atskleidžia praktikuojančio žmogaus asmenybę ir jo pažinimo lygį.

Tie, kurie bando atrasti save per Aikido kelią turėtų suprasti, kad mes visi esame nepriklausomi. Tik su tokiu giliu savęs pažinimu, mes galime atlikti tobulą Rei.

Trumpai, Reigi-saho − tai sėdėti ir nusilenkti (švariai, paprastai ir kukliai). Šioje formalizuotoje Rei formoje pasireiškia Aikidoko asmeninių paieškų ekspresija. Dėl tos pačios priežasties Aikidokas prižiūri ir rūpinasi tais, kurie eina tuo pačiu keliu ir ieško, kaip tobulinti savo kūną, protą ir charakterį, nepamirštant pagarbos kitoms gyvybės formoms.

Tam, kad bet koks išorinis, fizinis veiksmas būtų išbaigtas ir tobulas, jis turi būti visos asmenybės ekspresija. Abstrakčiai pasakytume, kad išorinė forma visada turi vidinį turinį. Reigi-saho kontekste tai reiškia, kad išorinis veiksmas sklistų iš širdies ir gilaus proto. Taip pat galima pasakyti, kad širdis ar protas naudojo išorinį veiksmą savo išraiškai. Tai išbaigtas veiksmas. Harmoningos asmenybės vidaus ir išorės išraiška − tai Reigi-Saho.

Autorius: Mitsunari Kanai Shihan, buvo vienas iš paskutiniųjų Aikido įkūrėjo Morichėjaus Uesibos uchi deshi (arba tiesioginių mokinių) su kuriuo jis intensyviai studijavo apie 10 metų. Turėdamas 8 Daną Aikido, Kanai sensėjus taip pat buvo kitų Japonijos tradicinių kovos menų meistras. 1966 metais buvo paskirtas į Jungtines Valstijas kaip vyriausias instruktorius ir nuo to laiko intensyviai dėstė Aikido Japonijoje, Europoje ir Amerikoje.

Redagavo: Vilmantė Levanavičiūtė

Į viršų

NENUSILEIDŽIANTIS UKE

Tiems, kuriems nepriimtina prievarta, Aikido treniruotėse gali iškilti problema, kurios net ypač kantriems sunku nepaisyti. Ant tatamio susiduriame su įvairiais žmonėmis. Vienas tokių vadinamas nenusileidžiančiu uke − partneris, kuris stengiasi užblokuoti visas kito pastangas atliekant technikas ir jaučia malonumą neleisdamas iki galo užbaigti numatyto judesio. Jis praleidžia savo laiką ant tatamio norėdamas įrodyti, kad kito technika yra neefektyvi − kartais tai jam pavyksta. Būtent todėl ėmiausi šito straipsnio.

Pamėginkime tai aptarti plačiau. Taigi minėtas žmogus gali būti naujokas, užsiiminėjęs kitais kovos menais, arba turintis daugelio metų patirtį ir tiksliai žinantis, kuriuo momentu reikėtų užblokuoti judesį. Deja, savaime toks žmogus negali suvokti , kad ši elgsena gali būti pražūtinga tiek jam, tiek kitam. Šitaip elgdamasis jis visiškai nepaiso Aikido filosofijos - tai yra savo treniruotes suvokia kaip varžybas. Toks tipažas tiki, kad kiekviena technika turi veikti nepriklausomai nuo aplinkybių . Jeigu jis ir keičia savo požiūrį, tai įvyksta labai retai.

Kiek žmonių nustojo praktikuoti Aikido dėl mėginamo išryškinti elgesio: ypač moterų pažiūroms susidūrus su vienvaldyste, ar gali būti patraukli ši praktika; ar vedantiems treniruotes lengva kovoti už Aikido kultūrą; galbūt tai viena priežasčių, kodėl instruktoriai uždaro chakamas į spintą, pajutę negalį mokyti šio meno.

Kartais pokalbis gali paveikti nenusileidžiantį uke, ypač jeigu apie tai nenutylima praktikos pradžioje (tiesa, noriu pabrėžti, kad nepaklusniojo nereikia painioti su uke, kuris daro stiprų suėmimą arba atlieka gerą smūgį, siekdamas ištirti ir atskleisti Aikido prasmę − tai požiūrio ir atlikimo skirtumas).

Žinoma, su nepasiduodančiu uke galima susidoroti fiziškai: turiu minty, atemi būdu arba trumpu technikos variantu, kuris gali būti skausmingas (be abejo, ir pavojingas). Yra žinomi tokie atvejai, kai instruktoriai susikuria baimę keliančią tapatybę − remiasi akis už akį principu. Tačiau manau, kad daugelis nenori panašiai elgtis.Toks uke nors ir stengiasi blokuoti techniką, yra pažeidžiamas. Svarbu žinoti, kad kerštingas atpildas neatitinka Aikido praktikos tikslų − leidžia (skatina) situacijas, kuriose stengiamasi įrodyti pranašumą, o tai jau varžybos.

Dabar aprašomą situaciją norėčiau iliustruoti konkrečiau. Mano paties sūnus treniruodamasis buvo tapęs nenusileidžiančiuoju uke. Asistuodamas man, netikėtai įsitemdavo ir panaudodavo visą jėgą, kad mane užblokuotų (kai lėtai mokydamas atlikdavau techniką, rodės, atemi būtų nepriimtinas). Kitas pavyzdys, su kuriuo teko susidurti, − į klubą ateidavo štangų kilnojimo meistras (žinomas čempionas), kuris panaudodavo visą jėgą pačiu netikėčiausiu technikos atlikimo metu. Kartą, kai atidirbinėjom kokiu-cho, jis patraukė mano rankas prie savęs, įtempęs raumenis užspaudė po pažastimis, buvau bejėgis – liko vienintelė išeitis: smūgiuoti kakta į galvą arba kąsti į nosį... Neabejoju, ir skaitytojai galėtų kažką panašaus patirto prisiminti.

Dar manau, vertas aprašomos problemos išryškinimo panašus pavyzdys yra mane nustebinęs susitikimas su kinų kovos menų meistru iš Honkongo. Draugas, kuris pasiūlė jį aplankyti, sakė, kad meistras norėtų susipažinti ir apsikeisti nou-chau. Tačiau susitikimo metu jis elgėsi nesuprantamai, klausinėjo apie vizito priežastis (maniau, esu kviestas). Kai jau ėmiau manyti, kad įvyko tarpkultūrinis nesusikalbėjimas, išgirdau: Parodyk man šiek tiek Aikido. Tuomet pasiūliau jam suimti mano riešą galvodamas pritaikyti nikkio techniką, tačiau jis tarė: Nejaugi tu nori, kad aš padaryčiau tokį kvailą užgriebimą? (sutinku, tai logiška). Greičiausiai jis žiūrėjo į mūsų patirties mainus, kaip į varžybas, nukreiptas jo meistriškumui patikrinti, arba kaip į bandymą įrodyti, kad viena ar kita technika yra pranašesnės. Gaila, bet daugelis aikidokų rodo tokį pat požiūrį. Jie toli nuo praktikos prasmės suvokimo ir negali suprasti, kad Aikido yra gynybos, o ne puolimo menas − čia tikslai išeina už pergalės ir pralaimėjimo ribų.

Taigi be abejonių teigiu, kalbant apie Aikido būtina visiškai atsisakyti nugalėtojo ir pralaimėjusiojo sampratos. Požiūris į Aikido iš varžybinio rakurso yra bandymams įrodyti tai, ką įrodinėti apskritai neprotinga. Tiesa, pateikdamas iliustruojančius aprašomą problemą pavyzdžius norėčiau pridurti, kad šis nepriimtinas požiūris gali pasireikšti ir japonams, nors jie ypač gerbia autoritetą (daugelis japonų aikidokų savaime suprantamai priima treniruočių metodiką, kurioje yra iš anksto numatytas vykdytojas – asistentas (nage – uke)). Draugas (japonas) būdamas girtas prasitarė: Žinai, labai norisi nors kartą patikrinti sensejų − atsisakyti griūti. Nors ir pridūrė, kad yra pasiruošęs apmokėti sąskaitas už savo gulėjimą ligoninėje. Be to, Japonijoje esti kitos su tuo susijusios problemos, pastebėjau, kad yra aikidokų, linkusių piktnaudžiauti būdami nage padėtyje ir gerokai įkrėsti paklusniam uke.

Mane trikdo ne tai, kad žmonės, atrodo, nesugeba atsisakyti rungtyniavimo sampratos, o tai, kad painioja treniruotės dodzio su realiomis situacijomis. Tai sunku paaiškinti nenusileidžiančiam uke (būtų paprasčiausia jam pasiūlyti susirasti sporto šaką, kur galima ir reikia rungtyniauti, pavyzdžiui, dziudo arba karate galima blokuoti kiek širdis geidžia). Noriu pabrėžti, kad Aikido − nėra egocentrinio požiūrio ugdymo menas. Nors tam tikrose ribose mes visados galime ko nors išmokti iš tokių besipriešinančių individų (nenaudingų partnerių nėra), tačiau Aikido ribos turi būti aiškiai apibrėžtos.

Kita vertus, treniruotės salėje nėra mirties ar gyvenimo klausimo išsprendimas. Yra dalykų, kurių jūs negalite ir neturite daryti − kaip neįmanoma padaryti ikkio drambliui arba kokyu ho betoninei sienai, taip ir atlikti metimo prieš nepaklusnių uke valią, nepanaudojus kito Aikido principų neatitinkančio veiksmo (kartais tik jis padeda susivokti − suprasti kovos menų principų skirtumus).

Aikidokų reakcija šiame straipsnyje mėginamose perteikti situacijose − tai jų parengties lygis ant tatamio ir Aikido filosofijos supratimo atspindys. Nors noras pamokyti nepaklusnius uke kokiu nors būdu gali būti stiprus, aikidokams dera nusileisti − atsisakyti nepasiduodančiojo uke žaidimų. Kartais užtenka tik šypsenos. Netgi jei nieko negalima padaryti, tai iš tikrųjų neturi jokios reikšmės, todėl kad čia žaidimas (šio fakto suvokimas kartais yra tai, kas padeda užbaigti techninį veiksmą). Tiesiogiai siūlyčiau, kas man padeda analizuojamose situacijose: kai ateina eilė būti uke, ir jaučiate, kad galite sustabdyti partnerio judesį, nepasiduokite šiam jausmo protrūkiui ir leiskite partneriui užbaigti techninį veiksmą. Blokuodami veiksmą jūs parodote jo technikos neišbaigtumą. Bet tai atliekant reikia suvokti, kad yra geresnių ir konstruktyvesnių būdų, padedančių uke tobulėti.

Rašydamas straipsnį vis bandau permąstyti, kaip varžybų nuotaika apsigyvena dodzio (visur būna virusų, deja, harmoninga treniruočių atmosfera savaime neturi tam imuniteto). Iš tiesų naujokai jaučiasi išsigandę ir bijo apie tai pasakyti.

Deja, pastebiu, kaip nutylintys instruktoriai bijo prarasti autoriteto poziciją. Interpretuočiau taip: tikriausiai jaučiama, kad pačiam reikia visą tai kontroliuoti − lygiai kaip O Sensėjus senais laikais priimdamas iššūkius nuo bet ko! Visgi galvočiau, geriau įsisąmoninti, kad jūs/aš – ne O-Sensejai, o šiandiena – ne senieji laikai. Ant instruktoriaus pečių guli atsakomybė už mokinių apsaugą: dodzio turėtų išlikti vieta, kurioje mokoma kažko vertingo, kur mokiniai elgiasi pagarbiai vienas kito atžvilgiu. Dodzio turėtų būti vieta, kur galėtume saugiai eksperimentuoti su įvairiomis idėjomis ir technikomis.

Žodis – dažnai lieka neįvertintas ginklas. Nežiūrint į nusistovėjusias kovos menų tradicijas, kur gerbiamas stipraus ir nekalbaus žmogaus tipas, manau, reikia kalbėti, kalbėti ypač tada, kai susiduriame su nepasiduodančiu uke. Tai mažų mažiausiai gerina treniruočių atmosferą − jeigu neskiriame užsispyrusiam uke dėmesio, jis dar labiau užsispiria.

Kartą, kai sėdėjau su grupe mokinių viename Japonijos dodzio, kur anksčiau treniravausi, kažkas užsiminė apie mano straipsnius Aikido žurnale. Tuo metu sensėjus tarė: Stebėtina, kad šiais laikais beveik kiekvienas gali rašyti apie Aikido, senais laikais tik aukšto lygio instruktoriai išdrįsdavo. Ar ši pastaba buvo pasakyta apie mane, ar buvo apibendrinimas, nežinau. Tačiau drįstu galvoti, kad kiekvienas žmogus turi teisę kalbėti ir rašyti apie Aikido, nepriklausomai nuo patirties. Skaitytojas arba klausytojas pats turi nuspręsti, ar galima tikėti autoriumi. Žodžio laisvė yra ta demokratijos dalis, su kuria, atrodo, turi sunkumų daugelis senosios kartos japonų (kita vertus, kai kalbame apie mistišką O-Sensėjaus suvokimą ir bandymą paaiškinti jį žodžiais, aš sutikčiau, kad dažniausiai tas, kas kalba, nežino). Kiekvienas, kuris kalba apie kažką rizikuoja, tačiau tai neturi trukdyti pasipriešinti aiškiems Aikido dvasios pažeidimams. Jeigu vyresnieji mokytojai ignoruoja šį reiškinį (nebendradarbiaujantį uke), tai naujokams ir visiems tiems, kurie dar gali aiškiai matyti, yra svarbu atkreipti į tai dėmesį. Aikidokus skatinčiau drąsiai išsakyti savo nuomonę.

Beje, patirtis savaime nereiškštų žinojimo.Būtų klaidinga galvoti, kad visi turintys Aikido patirtį kažkokiu būdu yra pranašesni už kitus žmones. Manyčiau, tai menas, kuriame turi galimybę pasireikšti visiškai kitas žmogaus dvasios aspektas. Galėtume pabandyti išsaugoti taiką ir harmoniją Aikido treniruočių metu, kad ir kaip nereikšmingai tai atrodytų globalizacijos tėkmėje.

Pabaigai siūlyčiau kitaip pažvelgti į seną romėnų posakį: Nori taikos – ruoškis karui. Tai yra tradicinės išminties pavyzdys. Deja, pasiruošimas karui priartina prie karo.

Pasaulyje yra daugiau nei pakankamai konfliktų...

Autorius: David Lynch gimė 1939 metais. 6 Dan Yoshinkan Aikido, 3 Dan Aikikai, 3 Dan Tendokan, 2 Dan Shinshin Toitsu Aikido. Pradėjo treniruotis Yoshinkan Hombu Dodzio kaip uchideshi 1962 metais. 18 metų praleido Japonijoje. Vadovauja "Aikido Koru Dodzio" Naujoje Zelandijoje.

Vertė: Arina Panaskova
Redagavo: Vilmantė Levanavičiūtė

KULTIVUOJANT KOVINĘ DVASIĄ

Kiekvienas pradedantis praktikuoti Aikido turi skirtingus tikslus ir siekius. Dažniausiai tai būna noras išmokti savigynos, lavinti psichologinę būseną ar ieškoti bendraminčių. Tačiau bėgant laikui šie pirminiai tikslai įgauna kitokią reikšmę, ypač kai žmogus pajunta, kad Aikido pradeda transformuoti jo gyvenimą.

Kadangi Aikido, taip pat kaip ir kiti kovos menai, egzistuoja kaip disciplina, mokanti technikos, suteikiančios galią sužeisti ir nužudyti priešą, šis kovos menas turi būti praktikuojamas labai rimtai ir susitelkus ties kiekviena akimirka tam, kad būtų išvengta traumų, kurios dažnai pasitaiko tokiose situacijose. Nupasakojamoje susitelkimo ir susikaupimo būsenoje mes įgyjame tai, ką galima būtų pavadinti kovine dvasia.

Terminą kovinis čia naudojame tokia pačia reikšme kaip japonų kalbos žodyje „bu“, taip kaip jį interpretuoja Aikido Įkūrėjas, kalbėdamas apie budo, kaip apie kovos (karo) meną. Bu koncepcija yra nevienareikšmė. Pirmiausia, tradicinės Rytų kovos menų sistemos siekia išmokyti pasekėjus savigynos įgūdžių. Antroji idėja − kovos menų praktika gilina asmenybės gelmę, taip padeda eiti dvasinio tobulėjimo keliu. Taigi, pasak Įkūrėjo, Aikido turėtų apimti abi šias sritis.

Kovinis Aikido praktikos aspektas

Bu arba kovinis elementas yra gyvybiškai svarbi Aikido praktikos dalis, kurios atsisakius, šis kovos menas būtų sumenkintas iki sveikatingumo pratimų sistemos. Tokią išvadą galima būtų daryti atsižvelgiant į tai, kad praktikos (keiko) metu, kaskart susiduriant su galimų traumų grėsme, neišvengiamai atsiranda protinė įtampa, kuri laikui bėgant perauga į jautrumą aplinkai. Tai jausmas, leidžiantis pamatyti ir numatyti kitų impulsus. Norint tai pasiekti, reikia įdėti daug darbo. Toliau pateiksiu dojo praktikos elementų, kurie padeda šią būseną ugdyti.

Etiketas

Etiketas − tai vienas kertinių akmenų, kuris formuoja atitinkamą dojo atmosferą ir elgseną. Daugelis nesuvokia formalumų, kurie yra naudojami dojo, reikšmės. Tradicijos, kurių mes laikomės prieš, per ir po treniruočių yra skirtos tam, kad būtų galima sukurti aplinką, kurioje pavojingos technikos turėtų būti atliekamos saugiai. Todėl etiketas neturėtų būti palaikomas tik vardan tradicijos: mažų mažiausiai tai turi praktinę vertę.

Etiketas yra naudingas ir už dojo ribų. Tai lyg sociumo alyva, kuri padeda žmonėms sklandžiai bendrauti: skrupulingai mandagūs žmonės dažniausiai neturi daug priešų. Būtent to ir turėtų siekti kovos menų atstovas.

Būnant uke

Aikido treniruotėse partneriai pasikeisdami atlieka nage (mėtančio asmens) ir uke (metamo asmens) vaidmenis. Judesių atlikimas porose Aikido praktikoje yra panašus į kata ar formas, praktikuojamas daugelyje tradicinių kovos menų mokyklų. Tačiau Aikido judesiai mažiau struktūrizuoti ir yra tarsi gairės tinkamam technikos atlikimui. Šią techniką siekiama pritaikyti kiekvieno žmogaus galimybėms.

Treniruotėse abu partneriai iš anksto žino techniką, kuri bus naudojama. Tai papildomas faktorius užtikrinantis saugią praktiką. Būtent dėl to, uke turėtų atakuoti tiksliai ir susikaupęs, nebandydamas nuspėti nage reakcijos. Idealu, kai Nage gaudamas tiksliai atliktą ataką suvokia išbalansavimo reikšmę, kūno pozicijos kaitą ir energijos tėkmę. Atliekančio Uke tinkamas kovinis požiūris, laikysena padeda išvengti su(si)žeidimų, skatina jo paties ir partnerio progresą. Uke šitaip taip pat išlavina lankstų, gero tonuso kūną, kuris suteikia galimybę nepavojingai ir netgi patogiai nukristi – o tai jau yra didelis pasiekimas daugeliui žmonių.

Būnant nage

Aukščiau aprašytoje kata pobūdžio situacijoje, nage žino, kokia bus ataka, taigi jis gali koncentruotis į tinkamą kūno poziciją, atstumą (maai) ir partnerio išbalansavimą. Emocinio streso, kuris paprastai vyrauja realiuose panašiuose susidūrimuose, treniruotėse beveik nėra. Nage pradinis judesys turi išbalansuoti partnerį, nes tik tada uke bus bejėgus priešintis, kai praras savo pusiausvyros centrą.

Nauda, kurią gauna nage iš tokio pobūdžio praktikos yra ta, kad po tam tikro laiko Aikido technika tampa antrąja prigimtimi. Jis mokosi suvaldyti savo instinktus taip, kad galėtų atsakyti į atakas susiliedamas, susiderindamas su partneriu. Tai yra būtent tai, kas charakterizuoja Aikido technikas. Jis mokosi išlaikyti fizinę ir protinę ramybę akistatoje prieš ataką, tai nepasiruošusiam asmeniui iš pradžių sukelia psichologinį nerimą. Mokymosi procesui besiskleidžiant, sąmoningai ar nesąmoningai, nage ištobulina didesnį jautrumą įvykiams, vykstantiems jį supančioje aplinkoje. Be to, jis sugeba atskirti, kas kelia realią grėsmę, o kas ne. Ši pastovaus budrumo būsena išskiria žmones, praktikuojančius budo, ir yra esminė kovinės dvasios dalis.

Praktikos tikslai

Geranoriškai patariama visiems Aikidokams stebėti savo kasdienybę ir aplinką, įžvelgti tas sritis, kuriose yra nesąmoningumo spragų: kur veikiama ir mąstoma iš inercijos.

Norėčiau pateikti pavyzdį, kaip kartais imama dvejoti Aikido praktikos verte. Žmonės šio kovos meno teikiamą fizinį pasirengimą ima lyginti su kitų kovos menų technikų efektyvumu. Tačiau aš drįsčiau paklausti, ar mes iš tikrųjų treniruojamės tam, kad nugalėtume karate čempioną, profesionalų boksininką, ar olimpinį imtyninką? Jei mes nukreipsime savo energiją siekdami tokių tikslų, ar tai padės mums pasiruošti tiems išpuoliams, kurie galimi mūsų realiame gyvenime? Manyčiau, nėra jokio realaus būdo suskirstyti kovos menus pagal praktiškumą, todėl kad nėra objektyvių standartų, padedančių nustatyti vienos sistemos pranašumą prieš kitą. Todėl ir Aikido praktikos neverta laikyti laiko švaistymu vien todėl, kad jos įgūdžių negalima prilyginti profesionalaus kovotojo. Jeigu tai būtų pagrindinis besitreniruojančiųjų tikslas, tai, be jokios abejonės, Aikido nėra tam tinkamiausias užsiėmimas. Tai rašau ne tam, kad pastūmėčiau link atmestinos praktikos. Pats teigiu, kad pagrindinis praktikos tikslas, jos esmė turi būti gyvybės, laisvės ir gausos puoselėjimas, o ne priešininko nugalėjimas dvikovoje.

Realistiškas scenarijus

Tarkim, jog realiai įvertinę savo aplinką nustatėme, kad tai, su kuo mes iš tikrųjų turime galimybę susidurti, tai − atsitiktinė ir netikėta fizinė ataka. Mus gali užpulti einančius gatve, vairuojančius ar netgi būnant namie. Realiame gyvenime užpuolikai dažniausiai turi šaunamuosius ginklus, peilius, be to, gali būti su vienu ar daugiau bendrininkų.

Netikėtumas yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių tokio pobūdžio užpuolimai pasiekia tikslą. Dažniausiai užpuoliko sėkmę lemia ne pačios atakos kokybė, bet tai, jog auka buvo užklupta netikėtai. Tai gali baigtis žmogaus sužeidimu ar net nužudymu. Taigi, kai gresia reali grėsmė, svarbiausia yra ne konkretūs gynybos veiksmai, technika, o bendras psichologinis pasirengimas. Neabejoju, kad mes visi privalom išsiugdyti pastovų budrumą ir sugebėjimą instinktyviai sureaguoti į netikėtą išpuolį. Tam svarbu būti sveikomis, lanksčiomis − geros fizinės būklės asmenybėmis, gebančios greitai adaptuotis prie netikėtų situacijų.

Kodėl Aikido?

Visi šie svarstymai apie Aikido leidžia abejonės būdu tikrinti savo pasirinktą kelią. Grįžtu prie klausimo, kodėl verta mokytis būtent Aikido, o ne to, ką galima efektyviau pritaikyti išpuoliams mieste (pavyzdžiui, šaunamųjų ginklų panaudojimo ar gatvės kovos įgūdžių). Priklausomai nuo subjektyvių aplinkybių kartais būtų net ir protinga mokytis kitų disciplinų.

Čia reikėtų sugrįžti prie anksčiau minėto antro bu aspekto. Būdamas ir dvasinio tobulėjimo, savižinos gilinimo būdu, šis kelias talpina savyje moralinį įsipareigojimą gerbti bei puoselėti visas gyvas būtybes. Aikido siūlo idealaus bei harmoningo pasaulio modelį, o savo technika bando įkūnyti šią abstrakčią viziją materialaus bei fizinio pasaulio kontekste. Be to, Aikido technika išreiškia nesipriešinimo principą. Tai buvo Įkūrėjo Morihei Ueshiba vizija ir jos negalima užmiršti nei vienam praktikuojančiam Aikido. Tikrai manau, kad tai yra puikus būdas (metodas) gyventi pasaulyje, pilname pavojų ir nesantaikos.

Epilogas. Tvirtų sprendimų priėmimas sunkiu metu

Fizinės atakos paprastai nebūna dažniausi kasdieniame gyvenime iškylantys sunkumai. Didžiąją laiko dalį mūšiai ir kovos vyksta mūsų vidinėje, psichologinėje plotmėje, kuomet grumiamės su nesibaigiančiom gyvenimo problemom bei iššūkiais. Tokiu metu, per ilgus Aikido praktikos metus išugdyta dvasia gali tapti neįkainojama vertybe.

2001-ųjų rugsėjo 11-osios dienos pasekmės ilgam įstrigs jas pajutusiųjų atmintyje. Tą dieną pasaulis patyrė politinę bei dvasinę krizę. Tai lietė ir plačiąją Aikido bendruomenę. Po dviejų savaičių Kalifornijoje turėjęs vykti Aikido seminaras, į kurį buvo užsiregistravę virš trijų šimtų žmonių. Viskas tuo metu pakrypo nenumatyta linkme: iš Japonijos atskristi turėjęs instruktorius paklausė savo šalies vyriausybės, draugų bei artimųjų patarimų ir atšaukė savo kelionę. Neabejotina, tokiomis ekstremaliomis aplinkybėmis tai buvo gana logiškas sprendimas. Renginio organizatoriams iškilo dilema: ar verta atšaukti renginį bei patirti didelį finansinį nuostolį ir nuvilti visus planavusius dalyvauti? O ką daryti su tais, kurie jau užsiregistravo? Ar jiems atšaukti savo planus bei gyventi apgulties rėžimu, kai veiklą nuolatos riboja nežinomybės baimė? Šiuo atveju buvo priimtas visiems priimtinas sprendimas. Organizatoriai vietoj žadėto japono pasikvietė grupę vyresniųjų instruktorių. Šio sprendimo dėka seminaras įvyko netgi tokiomis nepalankiomis sąlygomis − į renginį atvyko daugiau nei pusė planavusiųjų dalyvauti. Man, kaip organizuojančiam besipraktikuojančiųjų Aikido renginius, tai yra pavyzdys, kaip ramiai randamas sprendimo būdas, susidūrus su sudėtingomis situacijomis. Tikiu, kad tokias išeitis padeda surasti kovos menų praktika. Būdami praeitų metų Aidi Expo organizatoriais, vienu metu nebežinojome, kur šių pasaulinio mąsto renginių organizavimas mus nuves. Nuolat nerimavome, kad Expo gali būti užgožtas karinių bei politinių įvykių ir niekada neįvykti. Galų gale Expo įvyko ir sulaukė sėkmės.

Autorius: Stanley Pranin "Aikido Journal" pagrindinis redaktorius ir leidėjas. S.Pranin pradėjo praktikuoti Aikido 1962 metais Kalifornijoje, šiuo metu 5 danas. Dirbo ir praktikavo Japonijoje nuo 1977 iki 1996 metų. Daugelio straipsnių autorius, knygų apie Aikido, daito riu dziu-dziutsu ir takemusu-aiki redaktorius.

Vertė Eglė Ščiukaitė
Redagavo Vilmantė Levanavičiūtė

Į viršų